Vieta ir dirva. Serbentai nėra reiklūs vietai, nors geriausiai auga ir dera saulėtoje, nevėjuotoje vietoje. Nepakenčia drėgnų ir užmirkusių vietų – gruntiniai vandenys serbentyne turi būti ne aukščiau kaip 1 m gylyje nuo žemės paviršiaus.

Raudonieji ir baltieji serbentai yra lengvesnių dirvų augalai, o sunkiuose priemoliuose jie auga labai prastai. Jeigu sode yra sunkus priemolis, reikia atvežti lengvo priemolio, pridėti kompostinių durpių, giliai perkasti ir viską sumaišyti. Raudoniesiems ir baltiesiems serbentams tinka rūgštesnės dirvos (pH 4,5-5,0), jie nepakenčia kalkingų.

Sodinimas. Kad dirvožemis būtų pakankami purus ir įtręštas, prieš sodinant į dirvą reikėtų įterpti komposto su įmaišytomis mineralinėmis trąšomis: į 1 m2 – kibirą komposto, 200 g superfosfato, 50 g kalio sulfato (arba 0,5 l medžio pelenų). Serbentai sodinami vienas nuo kito kas 1,0-1,5 m. Sodinimo atstumas priklauso nuo veislės: vienų veislių krūmai būna stambūs ir išsiskleidę, kitų – aukšti ir statūs, o kai kurių – nedideli ir siauri. Atstumai tarp eilių turėtų būti 2-2,5 m. Serbentai sodinami giliau. Jų šaknies kaklelis turi būti 6-8 cm po žeme, tuomet požeminė stiebo dalis išleidžia papildomas šaknis ir ūglius, susiformuoja vešlesni ir platesni krūmai. Pasodinti serbentai gausiai palaistomi ir mulčiuojami durpėmis ar kompostu. Sodinukai anksti pavasarį trumpinami trečdaliu arba paliekant 3-4 pumpurus nuo žemės, kad susiformuotų gražus ir tankus krūmas.