Pušų auginimas

Pušų rūšių ir kultivarų pasirinkimas labai platus. Svarbu parinkti tinkamas rūšis ir formas jūsų sodybos sąlygoms ir priežiūros galimybėms bei tinkamai jas pasodinti. Grupėse pušys puikiai dera su rododendrais, viržiais, azalijomis, erikomis bei kitais erikiniais augalais, magnolijomis, raugerškiais, kiliminėmis daugiametėmis gėlėmis. Žemaūgės veislės dažniausiai naudojamos įrengiant alpinariumus ir akmens kompozicijas.

KADA SODINTI: ankstyvą pavasarį arba rudenį. Jeigu augalas augo vazone, galima sodinti visą šiltąjį sezoną.

AUGINIMO VIETA: atvira ir saulėta, gali augti ir daliniame šešėlyje. Ypatingos dirvos nereikia, geriausiai auga priesmėlio ar priemolio, silpnai rūgščiose ir kalkingose dirvose. Jei pušynai auga aplinkui, tai pušų auginimas savo kieme yra geras sprendimas. Tada galima laikytis minties, kad šis dirvožemis, ši aplinka ir mikroklimatas tikrai pušims tinka. Tad pataikote ir dėl stilistinio bendrumo su aplinka, ir dėl augimo sąlygų. Jeigu jūsų aplinkoje dominuoja lapuočiai, pušys vis tiek gali augti, tačiau gerai pagalvokite, ar jos toje vietoje neatrodys svetimkūnis.

DIRVOŽEMIS: labai svarbu atkreipti dėmesį, kad pušys nemėgsta užmirkimo. Joms labiausiai tinkamas smėlingas, gerai besidrenuojantis dirvožemis. Ilgesnio kaip dviejų-trijų savaičių trukmės užmirkimo pušys paprastai neatlaiko ir suserga arba žūva. Todėl geriau iškart, esant drėgmės galimam pertekliui, įrengti tinkamą drenažą arba suformuoti reljefo pakilimus.

PUŠŲ SODINIMAS: kad ir kokio dydžio būtų sodinukas, iškasama 1×1 m duobė. Naujai pasodintam augalui reikia purios ir lengvos žemės, taip augalas lengviau prigis ir stipriau įsišaknys. Auginimo vieta pagerinama komposto ir smėlio mišiniu, o vėliau perkasama su esamu dirvožemiu. Svarbu pušies nepasodinti per giliai. Sodinama, kaip augo vazone, – iki šaknies kaklelio. Jeigu pasodinama per giliai, augalas skurs ir augs lėtai. Šviesos atžvilgiu visos pušys yra šviesiamėgės, todėl jei norima vešlios ir sveikos pušies – reikia sodinti ją saulėtoje vietoje. 

PUŠŲ PRIEŽIŪRA: pušys tręšiamos balandžio pab. ir birželio pradž. kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Augalai laistomi sausuoju periodu, aplink juos purenama žemė. Geriausiai genėti pavasarį, dar neprasidėjus vegetaciniam laikotarpiui, arba rugpjūtį-rugsėjį, kai pagrindinis augimas pasibaigęs. Pušų augimą galima reguliuoti skabant metūglius.

Pušys dauginamos sėklomis arba auginiais.

KENKĖJAI: skydamaris, pušinė požievinė blakė, mažasis pušiagraužis, mėlynasis ragauodegis, mėlynasis blizgis, rudasis pušinis pjūklelis, paprastasis pušinis pjūklelis.

LIGOS: pušų paprastoji spygliakritė, raudonžiedė degligė, šakninė pintainė, veimutrūdė.

NAUDA ŽMONĖMS: pušys turi gydomųjų ypatybių, tad ne veltui rekomenduojama pasivaikščioti po pušyną. Čia dėl pušų išskiriamų fitoncidų – medžiagų, šalinančių dulkes, mikrobus ir valančių orą, – pajuntama, kaip lengva ir gera kvėpuoti.

Rododendrų ir azalijų auginimas

Vieta: geriausia auginti rūgščiuose, organiškai turtinguose, humusinguose, vidutinio drėgnumo, drėgmę sulaikančiuose, bet gerai drenuojamuose dirvose, daliniame pavėsyje. Labiau mėgsta saulėtą ar aukštą atvirą vietą, bet saulėkaitoje greičiau peržydi ir išblunka (kai kurių rūšių) žiedų spalva, lapai labai karštą vasaros popietę gali apdegti, o japoninės azalijos kurios žiemai nenumeta lapijos, ankstyvą, saulėtą pavasarį gali prarasti dalį savo lapijos, kuri aišku, vėl ataugs iš naujo iškart po žydėjimo. Palankiausias variantas – rytinė saulė su popietės šešėliu. Sodinkite vietoje, apsaugotoje nuo stipraus vėjo. Augalai gerai jaučiasi į šiaurę ar rytus nukreiptuose šlaituose. Negalima sodinti riešutmedžių šeimos medžių arti šaknų sistemos (dauguma rododendrų / azalijų yra jautrūs toksiškiems juglonams, kuriuos gamina graikinių riešutų, sviestmedžio riešutų, pekano riešutų ir hikorijų šaknys).

Dirvožemis: būtinas geras dirvožemio drenažas (augalai nemėgsta „šlapių kojų“). Dėl blogo drenažo neišvengiamai atsiranda šaknų puvinys, todėl sunkiose molio dirvose, reikėtų atsižvelgti į iškeltas lysves / sodinimus. Seklioms, pluoštinėms šaknų sistemoms (nedirbkite aplink augalus) labai naudingas mulčias (pvz., Medžio drožlės, smulkinta žievė ar spygliuočių spygliai), kas padės išlaikyti drėgmę ir stabilizuoti dirvožemio temperatūrą. Pagal poreikį parūgštinkite dirvožemį (augalams paprastai patinka dirvožemio pH nuo 4,5,0 iki 5,5). Į dirvožemį įpilkite sieros arba geležies sulfato, kad sumažintumėte pH. Norėdami pakelti pH, į dirvožemį įpilkite kalkakmenio ar kalkių. Šiems augalams reikia lengvo, pralaidaus dirvožemio, kuris yra rūgštus, nuolat drėgnas(bet neužmirkęs), o Japoninėm azalijom dar ir derlingas. Geriausias dirvožemio mišinys yra 1/3 rūgščių durpių, 1/3 lapų komposto ar kalkių neturinčio komposto ir 1/3 dirvožemio iš duobės, kurioje ketinate ją sodinti. Esant galimybei patartina įmaišyti spygliuočių spyglių, kurie pagerins mišinio purumą ir natūralų rūgštingumą.

Sodinimas: Azalijos turi seklias (paviršines) šaknis, todėl jų nesodinkite per giliai. Sodinkite tokiame pačiame lygyje kaip ir augo vazone. Sodinimui ruošiama bent 3-4 kartus didesnė duobė, negu augalo šaknys. Po dviejų-trijų metų reikės dar duobę platinti apkasant aplinkui ir įterpiant naujai paruoštą gruntą. Jeigu norite paruošti ilgalaikę vietą, duobę teks kasti didesnę, maždaug 50-60 cm. pločio ir apie -45-50 cm gylio. Sodinant užmirkstančioje, šlapioje dirvoje duobės dugne įruoškite apie 10 cm drenažą, naudojant stambesnės frakcijos žvirgždo ar degto molio granules. Sodinkite į kaupą (kalnelį) pakeltą nuo žemės paviršiaus apie 10-20 cm. Pasitikrinti ar dirvožemis neužmirkstantis galite taip: iškasus 60-70 cm.gylio duobę pažiūrėti ar duobėje prisirenka vandens ar ne.

Genėjimas: iškirpkite nužydėjusias žiedų grupes iškart po žydėjimo. Japonijos azalijas galima apkarpyti (formuoti) birželio pradžioje, tik po genėjimo nenaudokite trąšų, skatinančių augimą, kas sugadins formą, kurią ketinate pasiekti.

Laistymas: Niekada negalima leisti šaknims išdžiūti. Jeigu oras labai sausas, nelyja, neužmirškite palieti ir vėlai rudenį ar žiemos pradžioje.

Tręšimas: trąšas naudokite rododendrams ir azalijoms arba kitiems erikiniams augalams. Jeigu naudosite ilgai tirpstančias (granuliuotas) trąšas, tręškite 3 kartus anksti pavasarį, iškart po žydėjimo ir vasaros pabaigoje. Jokiu būdu nepertreškime, laikykitės ant trąšų pakuočių rekomenduojamų normų.

Paruošimas žiemai: Pasodintus, jaunus augalus būtinai denkite žiemai. Rekomenduotina dengti net ir daugiau šalčiui atsparias rūšis. Augalai žymiai geriau jausis dengiami dar ir keletą sekančių žiemų. Dengti galima eglišakėmis paruošiant jiems “tvorelę” (susmaigstant jas į žemę aplink augalą) kuri apsaugos juos nuo žvarbių žiemos vėjų.

Magnolijų auginimas

Magnolijoms reikalingas rūgštus substratas – tai labai svarbu, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo (vėliau magnolijos su tuo susitvarkys). Geriausias dirvožemis bus derlingas, humusingas ir pakankamai drėgnas.
Šaknys gali būti jautrios žemai temperatūrai, blogam dirvožemiui ar vandens pertekliui. Magnolijos turėtų augti saulėtoje  ir apsaugotoje  nuo vėjų vietoje.
Magnolijas rekomenduojama sodinti ankstyvą rudenį, kad augalas spėtų įsišaknyti gerokai prieš žiemą. Sodinant į substratą reikia įpilti rūgščių durpių, o jei dirvožemis yra labai smėlingas, taip pat šiek tiek molio sulaikys daugiau vandens. Sodinukus vazonėliuose galima sodinti ir visą pavasario -vasaros-rudens sezoną , tik aišku pasodinus  karštuoju periodu, teks  reguliariai  ir gausiai laistyti. Stengtis, kad dirvožemis neišsausėtų, ypač nuo gegužės iki liepos pabaigos Dėl paviršinių šaknų sistemos negalima  kasti dirvožemio aplink magnoliją.

Sodindami nepamirškite sodinti ne per giliai (ne giliau, nei augo vazone) – magnolijos turi negilias, plokštelės formos šaknis.Pasodinus, užberkite purią žemę, per daug nespauskite, nes pažeidus šaknis, šaknų sistema gali supūti.   Pirmuosius 2–3 metus po pasodinimo jaunus augalus žiemai patartina uždengti.Pirmieji dveji gyvenimo metai po sodinimo  yra svarbus magnolijos laikas, kuris nuspręs, ar ji aklimatizuosis ir įgaus augimo pagreitį. Tai taip pat laikas, kai esant šalčiausiam orui, magnoliją turėtume padengti agrotekstile arba šiaudais. Ypač svarbu tai, kad žiedpumpuriai dažniausiai išsivysto jau  vasaros pabaigoje, todėl dengimas padidins garantiją gausiam žydėjimui pavasarį.

Mulčiavimas:

  Pasodinus magnoliją geriausiai mulčiuoti  smulkinta spygliuočių žieve ir tą procesą kartoti (pabarstyti papildomai)kiekvieną pavasarį   

Tai suteiks mums tinkamą rūgštingumą ir papildomai apsaugos sodinimo vietą nuo per didelio drėgmės praradimo, kuris magnolijoms nepatinka. Plokštės formos  šaknys lengvai išdžiūsta, o tai neigiamai veikia augalo būklę.

Magnolijų laistymas:

Vasarą, kai sausa ir karšta, jaunus sodinukus (iki 2–3 metų sode) dėl aukščiau aprašytos seklios šaknų sistemos kartkartėmis reikia dar kruopščiai palaistyti. Patikimas laistymas, tai yra, paskirstant 5 litrus vandens mažesniam augalui (persodintam  iš 1–2 litrų talpos), 10–20 litrų vandens didesniems augalams (daugiau kaip 1 metro aukščio, su stipria lapija ir persodintiems iš 3-5 litrų talpos).

Magnolijų persodinimas:

 Prieš sodindami magnolijos sodinuką, turite atidžiai pasirinkti vietą, nes ši sodo karalienė nekenčia persodinimo. Jei turime tai padaryti, padarykime tai kuo greičiau. Nelaukime kitų metų, nes ilgiau delsiant šaknų sistema vis  plečiasi ir su kiekvienais metais vis labiau bus pažeista. Šį persodinimą galima atlikti tik ankstyvą pavasarį, kai pumpurai yra pabrinkę. Prieš persodinant visus ūglius reikia sutrumpinti 2/3 ilgio, padengiant žaizdas sodo tepalu.
Pasodinę ar persodinę, augalą visiškai netręšiame maždaug 1 mėnesį. Kartais mes  norime pamaitinti augalą, kad jis persodintas greičiau atsigautų, tačiau, deja, trąšos gali sudeginti pažeistas šaknis ir taip visiškai prarasti medį. Šis patarimas turėtų būti taikomas visiems augalams.

Magnolijų tręšimas:

Magnoliją verta tręšti bent du kartus per metus. Galite naudoti paruoštą mišinį, skirtą pvz., Rododendrams-azalijoms . Šiuo tirpalu laistome balandžio mėnesį ir birželio pabaigoje. Netręšiame  jau  po liepos 20 d. Per šį laiką augalas turėtų sutelkti dėmesį į lignifikaciją, kuri padės kuo lengviau  išgyventi žiemą . Per daug tręšiant trąšomis, kuriose yra daug azoto,tai skątins naujų ūglių augimą  rudenį, o ne ligifikuoti (nesumedėję )jauni ūgliai gli žiemą apšąlti.
Kai mums atrodo, kad mūsų magnolija prastai auga,  liepos pabaigoje lapai pradeda ruduoti nuo krašto, tada mes susiduriame su per dideliu tręšimu. Padidėjusi druskos koncentracija dirvožemyje trukdo tinkamai įsisavinti maistines medžiagas. Šiuo atveju geriausias sprendimas yra gausiai palaistyti medį, kad druska bent iš dalies būtų nuplauta į dirvą. Norint tinkamai atlikti tokią procedūrą, substratą reikia užpilti 100 litrų kvadratiniam metrui vandens.
Ilgo veikimo trąšas labai patogu ir žymiai saugiau  naudoti. Yra tokių, kurios tirpsta  net   4-6 mėnesius. Galite jomis  tręšti pavasarį vieną kartą ir nereikės jaudintis dėl pertręšimo. Kai kurie sodininkai tręšia ir mėšlu. Tai, žinoma, yra vertinga trąša, tačiau atminkite, kad ji pakeis mūsų dirvožemio pH į šarmingesnį. Po jo naudojimo substratas turėtų būti vėl parūgštintas.

Japoninių lanksvų auginimas

Viena pagrindinių japoninės lanksvos savybių yra jos universalumas. Šis augalas gali augti įvairiomis sąlygomis – jis pakankamai atsparus sausrai, šalčiui, karščiui. Be to, japoninė lanksva nereikli dirvožemiui – ji gali augti tiek smėlėtoje, tiek priemolio dirvoje.

Dar vienas šio augalo privalumas – didelė įvairovė. Yra sukurta daugybė japoninės lanksvos veislių, kurios skiriasi aukščiu, lapų ir žiedų spalva, žydėjimo laiku.

Aukštis gali svyruoti nuo 20 cm iki 2 metrų. Yra itin žemų veislių, pavyzdžiui, „Little Princess“, tinkamų sodinti priekiniame sodo plane, ir aukštesnių veislių, kuriomis galima užmaskuoti tvoras ar pastatus.

Lapai gali būti žali, geltoni ar net raudoni. O žiedų spalvos varijuoja nuo baltos iki tamsiai raudonos. Kai kurios veislės, pavyzdžiui, „Goldflame“, pasižymi itin ryškiomis lapų ir žiedų spalvų kombinacijomis.

Žydėjimo laikas taip pat skiriasi – vienos veislės pradeda žydėti anksti pavasarį, kitos – vasaros viduryje ar net rudenį. Todėl galima sudaryti nuolat žydinčias japoninių lanksvų grupes.

Panaudojimas

Japoninė lanksva turi labai platų panaudojimo spektrą. Dažniausiai ji naudojama:

• Gyvatvorėms ir dekoratyvinėms tvorelėms. Dėl tankaus šakojimosi tinka puikiai. Be to, kai kurios veislės, pvz., „Little Princess“, savaime išauga tinkamu gyvatvorei aukščiu.
• Grupėms ir gyvatvorėms. Derinant skirtingo aukščio ir skirtingu metu žydinčias veisles galima sukurti nuolat dekoratyvias grupes.
• Vazoninėms gėlėms. Žemų veislių sodinukai puikiai tinka vazonams tiek pastatų viduje, tiek lauke.
• Foninėms gėlėms. Aukštesnės veislės tinka sodinti foninėmis gėlėmis, už jų galima slėpti mažiau dekoratyvius augalus.
• Klomboms ir rabatoms. Derinant su kitomis gėlėmis, sukuriamos spalvingos klombos.
• Pavieniui arba grupėmis. Galima sodinti tiek pavieniui, tiek grupėmis, derinant su kitais dekoratyviais krūmais ar medžiais.

Priežiūra:

Japoninė lanksva pasižymi ir itin paprasta priežiūra. Šis augalas:

• Nereiklus laistymui
• Nereikalauja tręšimo
• Atsparus ligoms ir kenkėjams
• Nereikalauja genėjimo (tik formuojamasis genėjimas)

Vienintelė būtina priežiūra – retkarčiais pašalinti nudžiūvusius žiedynus.

Raugerškių auginimas

Sodinimas: labiausiai tinka gerai nusausintas, pralaidus dirvožemis – gali būti ir rūgštinis, ir šarminis, taip pat šis augalas augs ir kalkingame dirvožemyje. Jokiu būdu nesodinkite raugerškio labai drėgnoje vietoje, nes jis prastai augs. Prieš sodinant į dirvožemį patartina įmaišyti durpių ir komposto, tada krūmas augs pastebimai greičiau, bus vešlesnis.

Vieta: geriau parinkti šviesią vietą, nes daugelio ryškesnių ir margesnių rūšių neslapai šešėlyje praranda spalvotumą. Norint, kad augalas išsiskirtų tarp kitų augalų, o neužgožtas jis gražiausias, reikia sodinti krūmą 1,5-2 m atstumu nuo kitų augalų. Jei iš raugerškių formuojama tanki gyvatvorė, sodinti po 4 krūmelius viename metre, jei laisvesnė – po 2. Tinka sodinti augalų grupėse, alpinariumuose, spalvinėms kompozicijoms, vazoninėms kompozicijoms. Ypač gražiai atrodo pasodinti prie mūrinės sienos arba prie tvoros, taip pat iš jų galima formuoti gyvatvorę, nes šie augalai gana vešlūs. Prie raugerškio galima sodinti ir rožes – jos labai gražiai atrodys vešlių krūmo lapų fone.

Priežiūra: raugerškis atsparus šalčiui, gana atsparus sausroms. Papildomai tręšiama antrais metais po pasodinimo azoto trąšomis (20-30 g karbamido kibirui vandens). Vėliau kartą per 3-4 metus. Teigiamai reaguoja į trąšas su mikroelementais. Laistoma kartą per savaitę, reikėtų ravėti ir purenti žemę.

Genėjimas: gerai reaguoja į kirpimą, tad genima kasmet, nuo antrų augimo metų, pašalinant silpnus ūglius. Seni krūmai retinami pavasarį. Raugerškių gyvatvores reikia pradėti genėti antraisiais metais po pasodinimo pašalinant nuo 1/2 iki 2/3 antžeminės dalies. Sekančiais metais genėti galima birželio pirmoje pusėje ir rugpjūčio pradžioje.

Jei norite suformuoti krūmą, karpyti jį geriausia vasaros pabaigoje, tada krūmas puikiai ištvers procedūrą. Šaknų atžalas dauginimui taip pat geriausia atskirti vasaros pabaigoje, kai jos išauga iki apytikriai 8 cm ilgio.

Tujų priežiūra ir auginimas

Iš daugybės tujų veislių Lietuvoje geriausiai auga (yra ir tokių nuomonių, kad tai ir vienintelė tinkama auginti mūsų sąlygomis) būtent, vakarinė tuja (lot. Thuja occidentalis). Auginama net 40 dekoratyvinių tujų formų. Jos skiriasi augumu, lajos forma, ūglių ir šakelių forma, spalva.

Tujos plačiai auginamos dėl nereiklumo auginimo sąlygoms, puikiai pakenčia įvairų dirvožemį, apšviestumą, užterštą orą, atsparios žiemą, retai puolamos ligų ir kenkėjų, nesunkiai ištveria persodinimą. Tinka auginti po vieną, grupėmis, idealūs augalai gyvatvorėms. Tačiau.. yra ir keli trūkumai:

• jautrios drėgmės trūkumui, ypač jaunos ir ką tik pasodintos, nors per ilgai trunkančias sausras vertėtų laistyti ir didesnes tujas.

• turi specifinį kvapą, tačiau tai gal ir ne trūkumas, bet kaip bebūtų, ne visi jį pakenčia.

• ir reikia karpyti, paprastai 4-5 m. amžiaus tuja būna žmogaus aukščio (žinoma, dar reikėtų atsižvelgti ir į tujos formą).

Tujos lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų, bet vešliausiai auga vidutiniškai sunkiuose ir drėgnuose, laidžiuose ir derlinguose priesmėliuose ir priemoliuose, pusiau pavėsyje.

SODINIMAS

Vazonuose užaugintas tujas galima sodinti visą sezoną. O iš lysvės iškasti augalai sodinami ankstyvą rudenį (rugpjūčio-rugsėjo mėn.), kad iki žiemos spėtų įsišaknyti, arba pavasarį — balandžio mėnesį ir pirmoje gegužės pusėje. Sodinant reikėtų saugoti plikas šaknis nuo sudžiūvimo, jau po 15 min. apdžiūva smulkiosios šaknelės. Kai trūksta šviesos, tujos išretėja. Nuo tiesioginių saulės spindulių visą dieną, augalas gali nudžiūti, o žiemą nušalti.

Jei sodinate gyvatvorę – tai atstumas turėtų būti ne mažesnis nei 60-70 cm. Jei gyvatvorę sudarytų 2 eilės tujų – atstumas tarp medelių 2 metrai.

Lauke tujas galima auginti atvirame grunte ar vazone. Auginant vazone augalui reikia skirti daugiau dėmesio – dažniau palaistyt, kad neišdžiūtų, patręšt trąšomis mineralinėmis ar organinėmis trąšomis.

Jei sodinate prastoje dirvoje būtina iškasti didesnę duobę, į dugną priberti derlingos žemės. Sodinant netoli duobės centro iš vyraujančių vėjų pusės įkalamas kuolas tujai pririšti. Į paruoštą sodinti duobę įdedama drėgnų durpių, jos sumaišomos su žeme, durpėmis ar kompostu. Negalima į duobę dėti šviežio mėšlo. Jis turi būti gerai perpuvęs, lygiomis dalimis sumaišytas su lapine ar velėnine kompostine žeme.

Sodinant būtina stengtis nepažeisti šaknų, išsaugoti žemės gumulą aplink jas. O jei žemės nubiro, tai saugoti plikas smulkiąsias šaknis nuo sudžiūvimo. Augalo šaknis būtina užžerti derlinga žeme.

Sodinamo augalo šaknies kaklelis turi būti sulig dirvos paviršiumi. Sodinukas turi būti pasodintas tokiame gylyje, kokiame augo medelyne ar tiesiog prieš persodinimą. Lengvose smėlio ir sausose dirvose galima sodinti ir giliau. Sunkiose dirvose pasodinus per giliai, galima augalams pakenkti.

Palei duobės kraštus supilamas nedidelis pylimėlis, kad laistant neištekėtų vanduo. Žemė aplink sodinuką sutrypiama, jis gausiai per kelis kartus palaistomas ir mulčiuojamas durpėmis ar kompostu. Tai neleis augti piktžolėms, sulaikys drėgmę, palankiai veiks dirvos mikroorganizmų veiklą ir maitins dirvą. Mulčiuoti medžiai ir krūmai geriau prigyja ir sparčiau auga.

Jeigu orai sausi, po pasodinimo reikia laistyti gausiai, 3-5 kartus. Jeigu augalai buvo sodinti pavasarį, juos reikia laistyti visą vasaros sezoną, ypač jeigu vasara karšta ir sausa.

Rudenį sodintus spygliuočius iki užšąlant (nesvarbu, koks oras) reikia nuolat gausiai laistyti. Tada jie geriau žiemoja (žiemą dalį drėgmės spygliai išgarina).

TRĘŠIMAS

Vidutiniškai derlingose, drėgnose ir puriose dirvose tujų sodinukai ir netręšti auga puikiai. O jei žemė prasta arba labai silpnai atrodo sodinukai, galima patręšti mineralinių kompleksinių trąšų tirpalu (20-30g/10 l vandens). Tinka specialiai skirtos spygliuočiams, taip pat įvairios kompleksinės arba vienanarės azoto trąšos, parduotuvėse yra ir tik tujoms skirtų trąšų. Prieš tręšiant reikėtų dirstelti gamintojų rekomendacijas ant trąšų pakuotės, tačiau standartinė norma 1 kvad.m – apie 30-50 g trąšų. Vasaros antroje pusėje ir rudenį negalima tręšti azotu, o vėlų rudenį išbarstomos tik kalio ir fosforo trąšos. Organinių trąšų geriau nenaudoti, nes spygliuočiai labai jautrūs jų pertekliui.

PRIEŽIŪRA

Prižiūrėti tujas nesudėtinga, tai vienas iš nereikliausių augalų. Nors, įkišus į žemę, nereikėtų ir pamiršti.

Nuo žvarbaus žiemos ar ankstyvo pavasario vėjo tujos gali pradėti džiūti, pleišėti augalo žievė. Taigi žiemą reikėtų stengtis apsaugoti tujas nuo staigių temperatūros pokyčių bei žvarbaus vėjo – jas pridengiant.

Tujų žievės pleišėjimas galimas ir dėl netinkamo tręšimo – ypač azoto trąšomis vėlai rudenį, nes per vėlai patręštos tujų šakutės nesuspėja sumedėti ir todėl būna daug jautresnės šalčiui ir kitiems aplinkos poveikiams.

Jei vietovė, kur pasodintos tujos yra dažnai mirkstanti, sunki žemė – gali pradėti pūti šaknys o pats augalas nykti. Tokiu atveju reikėtų tujas atsargiai iškasti ir pradėjusias pūti šaknis išpjaustyti, paliekant tik sveikąsias, trumpam pamerkti į fungicidų tirpalą ir pasodinti į kitą, tinkamesnę vietą. Persodinta tuja turėtų atsigauti.

Esant itin sausam orui, vertėtų palieti vandens ne tik po tuja, bet ir apipurkšti vandeniu patį augalą. Jei nusipirkote taip vadinamą importinę/atvežtinę tują, bent pirmąją žiemą reikėtų uždengti, nes jos dar neprisitaikiusios prie mūsų klimato. Žiemą, kai gausiai pasninga, nuo didesnių augalų reikėtų nupurtyti sniegą, kad jis neišlankstytų ar neišlaužytų šakų. Jei tujos siaura laja, jas galima nestandžiai apvynioti virve, taip mažiau pakenks sniegas ir mažiau išsilankstys.

MULČIAVIMAS

Visas tujas, ypač jaunas, pravartu mulčiuoti, tam tinka durpės, pjuvenos, švarūs sveiki lapai (išskyrus vaismedžių, nes jie serga grybinėmis ligomis).

Tujoms mulčiuoti ypač tinka kompostas ir gerai perpuvęs mėšlas. Šviežio verčiau nenaudoti. O tręšimas mėšlu itin paprastas, tiesiog truputis mėšlo sumaišoma su puria žeme ir šiuo mišiniu mulčiuojama tujos.

Koks bebūtų mulčias, jis neturi liesti kamieno.

GENĖJIMAS

Tujos paprastai genimos ramybės laikotarpiu – žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, tinka ir ruduo. Tačiau tujų žaizdos puikiai užgyja, todėl reikalui prispyrus, kai nesuspėjama pavasarį galima genėti ir vasarą (liepą-rugpjūtį). Tujas genėkite tik sausu ir giedru oru. Paprastai galima karpyti tiek viršų, tiek šonus, taip suformuojama pageidaujamo aukščio ir pločio tuja arba gyvatvorė. Išpjautos ligotos šakos iš karto turėtų būti sudeginamos.

Šilauogių sodinimas ir priežiūra

Vieta: Geriausiai auga saulėtoje vietoje, užuovėjoje. Dėl saulės trūkumo nukentės vaisių dydis ir skoninės savybės. Sodinti ypač puriame, drėgname, bet neužmirkusiame, rūgščiame (pH 3,5-4,5) dirvožemyje.

Mulčiavimas: Kad karštomis dienomis mažiau prarastume drėgmę, taipogi sumažinti dirvožemio temperatūros svyravimą po šaltesnių naktų pavasaryje ir rudenį, rekomenduojame mulčiuoti (apie 5-7 cm) pušų žieve su spygliais, spygliuočio drožlėmis ar susmulkintais jau papuvusių spygliuočių rastų gabaliukais, kankorėžiais ir kt.

Laistymas: palaikyti drėgną, bet neužmirkusį dirvožemį. Per dvi paras užmirkusiame arba perdžiūvusiame dirvožemyje augalas žus. Tad kiek reikia drėgmės? Ar ne per daug sausa ar pernelyg drėgna galite nustatyti paprastu būdu patys, suspaudus saujoje dirvožemį (paimtą iš 10-20 cm gylio), jeigu suspaudus stipriai sunkiasi vanduo – dirvožemis per drėgnas, jeigu subyra – per sausas. Dar viena būtina sąlyga – palaikyti rūgštų dirvožemį (pH 3,5-4,5.) Laikui bėgant (ypač lietingu laikotarpiu ar po stipraus lietaus) dirvožemio pH gali pakilti iki augalui pavojingos pH 6-7 ribos (ilgalaikis toks aukštas pH lygis skurdins arba pražudys augalą), tad kad palaikyti artimą reikiamam pH lygį, reikia kelis kartus per sezoną patikrint dirvožemio pH, neturint galimybių tai padaryti, geriau tuomet nerizikuoti ir ‘liaudišku būdu” maždaug bent kartą savaitėje parūgštinti laistymui skirtą vandenį tuo, ką tikrai turite namuose pvz. (saugi norma 200ml (1stiklinė) maistinio 6-9% Acto į 10 l vandens).

Sodinimas: sodinama maždaug 1-2 metrų atstumu, tarpueilį išlaikant apie 2,5 m. Duobės (griovio) gylis apie 40-cm, pločio apie 90-100 cm. Sodinant drėgnesnėse vietose (kur gruntinis vanduo gali siekti 40cm ar daugiau rekomenduotina sodinti į ‘kaupą” – pakeliant 15-20 cm aukščiau dirvožemio lygio. Užpildyti paruoštai duobei tinka aukštapelkių (rudos) durpės, papildomai į durpes pridedant maždaug trečią dalį ar pusę nešviežių, bent 2-3 metų senumo, spygliuočių pjuvenų ar drožlių, smulkintos spygliuočių žievės, spyglių, kankorėžių.

Tręšimas: Pirmą sezoną po pasodinimo netręšti, antrą sezoną ir vėliau galima tręšti rūgščiomis, šilauogių trąšomis. Jokiu būdu nepertręšti, nes tai gali būti pražūtinga augalui.

Genėjimas: Pirmus keturis – penkis metus genėti nereikia, vėliau saulėtomis žiemos pabaigos dienomis kiekvieną metą pradėti genėti šalinant seniausias šakas. Paliekami tik jaunesni (6-8) pagrindiniai jauniausi ūgliai. Taip pat rekomenduotina pašalinti prie žemės nulinkusias šakas, išgenėti viena su kita labai susiglaudusias – užtamsinančias viena kitą šakas.

Valgomųjų sausmedžių auginimas

Sausmedis – ne vietinis augalas. Šie 1,5-2 m aukščio krūmai kilę iš Tolimųjų Rytų ir mūsų krašte savaime neauga. Žydėti sausmedis pradeda gana anksti – dar balandžio mėnesį, todėl ir pirmosios uogos pradeda bręsti jau birželio pradžioje. Soduose auginamų augalų išvaizda įvairuoja, nes tai priklauso nuo to, iš kokios melsvauogių sausmedžių rūšies išvesta veislė ar atrinktas sėjinukas. Pateikiame tik apibendrintą krūmelio charakteristiką: aukštis 0,7-2,0 m, stiebų žievė ruda, supleišėjusi, nuo ko ir kilo augalo pavadinimas, lapai 4-10 cm ilgumo. Žiedai dvilyčiai, geltoni ar žalsvai gelsvi, po 2 lapų pažastyse. Pas mus žydi balandžio – gegužės mėn., žiedus lanko kamanės ir bitės. Vaisius – melsva, gana įvairios formos 1,5-3,0 cm ilgio uoga, skoniu primenanti mėlynes. Prinokusios uogos nukrinta ant žemės. Derlius nedidelis – iki 2 kg. Vitamingos uogos stiprina organizmą, gerina apetitą ir savijautą, turi baktericidinių savybių. Po keletą sausmedžio krūmų verta auginti kiekvienoje sodyboje.

SODINIMAS Svarbiausias niuansas sodinant sausmedžius yra tas, kad turite sodinti mažiausiai du krūmus, kadangi jie yra kryžmadulkiai. Jei ką tik nusprendėte, jog jūsų sode kaip tik trūksta sausmedžio, turėkite omenyje, jog derėti jis pradeda po 3-4 metų, o gausų derlių brandina po 5-7 metų. Nuo vieno krūmo galėsite priskinti iki 1-3 kg uogų, priklausomai nuo uogų dydžio ir krūmo amžiaus. Sausmedžiai mėgsta saulėtą vietą, derlingą, drėgną, bet neužmirkusį, kiek rūgštoką ar neutralų dirvožemį. Kad augalas neišmirktų, venkite molingos žemės. Jei sausa, išlaikyti drėgmę ir maistingąsias medžiagas padės mulčiavimas (ypač spygliuočių žieve). Dirvos rūgštingumas taip pat neturi būti didelis – šilauogėms skirtos durpės gali būti per rūgščios. Geriausia sausmedžius sodinti rudenį arba anksti pavasarį (dar prieš sprogstant lapams). Kadangi šie krūmai kryžmadulkiai, gausiam derliui visuomet sodinkite bent dviejų skirtingų veislių augalus, maždaug 1,5 m atstumu. Krūmai dera iki 20-25 metų, tačiau gausesniam derliui patariama kiekvieną rudenį juos patręšti mėšlu.

PRIEŽIŪRA Valgomieji sausmedžiai kilę iš vietų, kur vasaros trumpos, todėl jų vegetacinis periodas baigiasi gana anksti – jau rugpjūčio mėnesį. Jei svarstote apie krūmo tręšimą, nuo liepos vidurio to nebedarykite, kad nepradėtų leisti naujų ūglių. Sveiko augalo nei kenkėjai, nei ligos pulti neturėtų. Jei taip nutiko, stenkitės išvengti cheminių priemonių – purškimui naudokite natūralius, ekologiškus preparatus arba paprasčiausią žalio muilo ir tabako nuovirą. Valgomieji sausmedžiai (Lonicera edulis) yra labai nereiklūs augalai – jiems nepakenkia net -5-7 laipsnių pavasarinės šalnos, geba ištverti žiemą, yra atsparūs ligoms bei kenkėjams. Nokstančias uogas labai mėgsta strazdai, varnėnai ir kiti paukščiai, todėl saugokite krūmus ir baigiant nokti, apdenkite tinklu.

NAUDA ŽMOGUI Sausmedžio uogos yra gana rūgščios, kai kurių rūšių – aitrios, tačiau tai yra pirmasis krūmas Lietuvoje, kuris sunokina uogas anksčiau net už žemuoges, todėl tomis pirmomis uogomis norisi tik mėgautis ir džiaugtis. Antras dalykas – tai labai sveikos uogos, kurios vadinamos Sibiro perlais. Jose gausu vitaminų, mineralų, antioksidantų. Šias uogas jūs galite ir šaldyti, džiovinti, gaminti įvairius patiekalus, netgi virti uogienę.

Aktinidijų auginimas

Tai dekoratyviniai vijokliniai augalai (lijanos) kilę iš pietryčių Azijos tropinių miškų. Gerai auga net vidutiniškai pavėsingose vietose po medžiais (labai mėgsta pavakario saulę) užuovėjoje, lengvai rūgščioje (5,5-6,5 pH) ir vidutiniškai drėgnoje, purioje ir pralaidžioje vandeniui priemolio – priesmėlio žemėje.

Sodinama ne mažesniais kaip 1,5 m atstumu viena nuo kitos. Duobė iškasama 50 cm. gylio ,50 pločio, drėgnesnėse vietose ar sunkioje molio žemėje duobės dugnas drenažuojamas: įpilama min. 10cm žvirgždo ar molio plytų duženų, duobė užpildoma paruoštu mišiniu (pridedant humusingos žemės, komposto žemės papildomai primaišome 0,5 kg pelenų ir 15-20g superfosfato trašų). Vėliau žemės paviršius kiekvieną metą mulčiuojamas durpėmis, sausa žole ar pjuvenomis.

Genėjimas nebūtinas. Genėti ar formuoti patartina vėlai rudenį, genint pavasarį nuteka daug sulčių ir augalas nusilpsta. Jauni augalai bijo pavasarinių šalnų ir gali apšalti, tad jaunus augalus prieš žiemą rekomenduojama pridengti – prilenkti prie žemės ir paguldyti ant eglės šakų ir iš viršus užkloti šakomis.

Tręšti pavasarį 20-30 g amonio salietros, prieš žydėjimą 15-20g superfosfato, rudenį-pusę kibiro komposto, 40-50 g. superfosfato ir 10-15g kalio druskos rudenį, vasaros pabaigoje, svarbu nepertęšti azotinėmis trąšomis kurios gali paskatinti naujų ūglių augimą ir jie prieš žiemą nesumedėja.

Aktinidijos šaknis mėgsta katės, nes jos stiebuose yra tam tikrų biologiškai aktyvių medžiagų, todėl patartina paviršių ir stiebo žemutinę dalį apsaugoti apdengiant geotekstiline plėvele arba aptverti sietu.

Agrastų auginimas

Agrastų sodinimas ir priežiūra: sodinti tinka tiek pavasarį, tiek rudenį. Agrastai mėgsta gerai tręštus purios struktūros dirvožemius. Norint išsaugoti drėgmę ir paspartinti ūglių augimą, vegetacijos metu dirvožemis po krūmu purenamas mažiausiai 3–4 kartus, ravima ir mulčiuojama, naudojant sausą žolę ar durpes. Pavasarį ir rudenį dirvožemis perkasamas iki 15 cm gylio, aplink krūmus – ne giliau kaip 10 cm. Į vaisių brandinimo periodą įžengusius augalus galima patręšti organinėmis medžiagomis. Mineralinės trąšos (superfosfatas, kalio druska) barstomos visame agrastų sodinimo perimetre.

Agrastų  krūmus sodinti – kas 1,2-1,5 m, laikantis apie 1,5 m atstumo tarp atskirų eilių. Augalai sodinami 5 cm giliau, nei jie augo prieš tai. Duobes ruošiame pakankamai dideles, kad augalų šaknys jose laisvai tilptų (apie 40 cm gylio). Labai lengvose dirvose į duobės dugną reikia įpilti komposto ar mėšlo. Jei dirvožemis labai sunkus, įmaišykite smėlio, kad šiek tiek dirvožemis palengvėtų. Geriausias dirvožemis yra derlingas, turtingas humuso.

Geriausiai auga saulėtose vietose, nors auginti galima ir pavėsyje.

Nė vienas priežiūros būdas neturi tokios įtakos vaisių dydžiui, kaip tinkamas genėjimas. Daugiausiai vaisių subrandina ant jaunų, trumpų, 3-4 metų ūglių. Per pirmuosius 3 metus po pasodinimo reikia atlikti genėjimą, kad tinkamai suformuoti krūmą. Vėlesniais metais apsiribojame atjauninimu – ankstyvą pavasarį ar vasarą po derliaus nuėmimo išpjauname visus 5 metų ir vyresnius ūglius., nulūžusias šakas ar šakas paveiktas ligų ir kenkėjų. Gerai suformuotas, derlingas krūmas turi 10–12 skeletinių ūglių.

Dirvožemis: silpnai rūgštus (pH 5-6) , vidutiniškai drėgnas, derlingas ir humusingas.

Vynuogių (vynmedžių) auginimas

Vynmedis yra daugiametis vijoklinis uogakrūmis. Jo lapai triskiaučiai arba penkiaskiaučiai. Ūgliai turi ūsus, kuriais kabinasi už atramų. Uogos žalios, tamsiai raudonos, mėlynos, geltonos, baltos, stambiomis kekėmis, labai sultingos. Jauni sultingi ir trapūs metūgliai vasaros pabaigoje bręsdami medėja. Vynmedis žydi vėlai, kada dienomis oro temperatūra pakyla daugiau kaip +20°C. Žiedai maži, neišvaizdūs, dvilyčiai, rečiau vienalyčiai su redukuotais kuokeliais arba piestelėmis. Dauguma veislių savidulkės.

Vynuogės labai puošnus augalas. Jis gali būti panaudotas gyvenamųjų namų ir kitokių statinių vertikaliam apželdinimui.

VIETA IR DIRVOŽEMIS: į pastovią augimo vietą sodinama pavasarį. Vynuogės auginamos užuovėjose. Juodauogės veislės mėgsta šiltesnes vietas negu šviesiauogės. Dirvožemis turi būti giliai sukultūrintas, drenuotas pHkci 6,5-7,0. Labiausiai tinka pietiniai ir pietvakariniai šlaitai, pasieniai ar pan. Vynmedžiams parinktos vietos dirva perkasama sukeičiant dirvos sluoksnius, išberiama 200 g/m2 kalkių. Tręšiama atsižvelgiant į dirvos turtingumą.

SODINIMAS: vynuogėms vyniotis reikalingi vielos špaleriai (kas 50-80 cm). Atvirose vietose špaleriams įrengti iki 60 cm gylio įkalami 2 m aukščio metaliniai stulpai 2,5-3,5 m atstumais. Žemutinė viela įtempiama 40 cm nuo žemės paviršiaus, o kitos per 50 cm. Tai padaroma 2-3 savaites prieš sodinimą. Sodinukai sodinami pavasarį, praėjus pavojui. Pasieniuose ar kitose vietose sodinama eilėmis 1,2-1,5 m atstumais, 40 cm atstumu nuo sienos. Kasamos 50 cm pločio ir 60-70 cm gylio duobės, kurioms pripildyti paruošiama derlingų, sumaišytų pūdiniu žemių ir pridedama 1 kg superfosfato, 200 g kalio chlorido ir 0,5 kg kalkių. Sodinama tokiu gilumu, kad šaknies kaklelis būtų lygiai su žemės paviršiumi.

PRIEŽIŪRA: kasmet kelis kartus per vasarą žemė purenama, rudenį vynmedžiai tręšiami mėšlu ir mineralinėmis fosforo bei kalio trąšomis, kurios įterpiamos purenant dirvą arba mulčiuojama. Po žydėjimo papildomai tręšiama amonio salietra arba karbamidu. Šalčiams jautresnės vynuogės rudenį, lapams nukritus, nugenimos, prilenkiamos prie žemės, apklojamos eglišakėmis, 10 cm lapų sluoksniu, uždengiamos plėvele ir užpilamos 15-20 cm storio žemės sluoksniu. Pavasarį apdangalas nuimamas, ilgiau paliekamos tik eglišakės, kad vynuogės pamažu priprastų prie saulės šviesos.

GENĖJIMAS: genėjimas yra svarbiausias vynmedžių auginimo darbas. Jis atliekamas kasmet rudenį, nukritus lapams. Vynmedžio sodinuko ūglis patrumpinamas paliekant 2-3 pumpurus. Iš tų pumpurų pirmą vasarą išauga du ūgliai. Rudenį genint, vienas jų patrumpinamas ir paliekami 4-6 pumpurai. Patrumpintas ūglis vadinamas vaisiaūgliu o kitas – paliktas su dviem pumpurais – pakaitiniu ūgliu. Vaisiaūglis su pakaitiniu ūgliu sudaro vaisinę grandį. Kitais metais vaisiaūglis dera, o pakaitinis ūglis augina du ūglius naujai vaisinei grandžiai suformuoti. Atiderėjęs vaisinės grandies ūglis rudenį šalinamas, o iš dviejų pakaitinių ūglių formuojama nauja vaisinė grandis su 4-6 pumpurų vaisiaūgliu ir 2 pumpurų pakaitiniu ūgliu. Trumpinant ūglius, pjaunama per tarpubamblių vidurį. Vaisiaūglio paliekamų pumpurų skaičius priklauso nuo veislės augimo stiprumo. Kuo stipriau veislė auga, tuo daugiau (iki 10-12) pumpurų paliekama vaisiaūglyje. Ilgainiui didinamas vaisinių grandžių skaičius. Vaisiaūgliai rišami prie špalerių gulsčiai, o pakaitiniai vaisinės grandies ūgliai – vertikaliai. Prieš žydėjimą nugnybiamos derančių ūglių viršūnės, paliekama tik po du lapus virš 2-3 žiedų kekių. Vasarą trumpinami ir šalinami krūmo formavimui nereikalingi, neturintys žiedų ūgliai. Rugpjūtį nupjaunamos pakaitinių ūglių viršūnės, kad iki rudens ūgliai subręstų ir gerai peržiemotų. Lapų pažastinius ūglius reikia nugnybti virš antrojo lapo, o iš pažastinių ūglių lapų pažastų išaugusius ūglius nugnybti virš pirmojo lapo.

Šluotelinių hortenzijų auginimas ir priežiūra

Šluotelinė hortenzija (lot. hydrangea paniculata) — sparčiai augantis, gausiai žydintis ir įspūdingų, ryškių žiedų augalas. Žydi nuo vasaros pradžios iki pirmųjų šalnų. Jų rūšies pavadinimas diktuoja žiedų formą – žydi šluotelėmis. Šakos tvirtos ir tiesios. Šluotelinė hortenzija — dažnai sutinkamas krūmas sodybose. Jis gali užaugti iki 3 metrų aukščio ir 2,5 metrų pločio. Lapai ovalios formos apie 7-15 cm ilgio. Stebina ilgaamžiškumu — auga iki 60 metų. Šluotelinė Hortenzija puikiai tinka Lietuvos klimatui, mat ji labiausiai atspari šalčiui iš visų hortenzijų rūšių. Taip pat, ji gali iškęsti žiemą be papildomos apsaugos, dengimo.

Kaip sodinti šluotelines hortenzijas?

Šluotelinė hortenzija nereiklus augalas, tad puikiai tiks pradedantiems sodininkams. Hortenzija mėgsta šviesią ar silpnai pritemdytą vietą. Augalas gruntui nereiklus, tačiau patartina sodinti priemolyje, humusingoje, drėgnoje bei rūgščioje (pH 4,5–6,5) dirvoje. Krūmo šaknys netoli žemės paviršiaus, išsidėsiusios daug plačiau nei šakų zona. Duobės gylis daromas iki 40 cm, plotis – apie 60-70 cm. Į duobę pripilkite rūgščių durpių, komposto bei derlingo dirvožemio mišinio. Rekomenduojama mulčiuoti žieve, nes ji puikiai sulaiko drėgmę, kurią hortenzijos ypač mėgsta. 3-4 metų augalus, geriau sodinti pavasarį. Jeigu šluotelinės hortenzijos sodinukai auginami vazone — laikas nesvarbus. Sodinamos po vieną arba grupėmis, parkuose, gėlynuose bei vietose apsaugotuose nuo vėjo.

Kaip prižiūrėti šluotelines hortenzijas?

Jeigu norite, kad krūmas gausiai žydėtų — genėkite jį kas mes.  Negenimas arba kas antrus metus genimas krūmas bus gerokai didesnis. Visas praeitų metų šakas reikia iškirpti per 5 cm nuo sumedėjusių senesnių šakų skeleto. Pavyzdys pateiktas nuotraukoje. Nepamirškite, kad žydi tik pirmamečiai ūgliai. Augalas išaugina daug žaliosios masės, todėl rekomenduojama naudoti daug azotinių trąšų. Taip pat galima palepinti mėšlu. Nepertręškite augalo, nes suformavęs pernelyg didelius žiedynus, krūmas neatlaikys svorio ir nulinks. Tręšimo darbus atlikite iki rugpjūčio mėnesio. Kadangi krūmas itin mėgsta drėgmę, per sausrą nepamirškite palaistyti. Prieš žiemą nukarpykite žiedynus, kad šakos nelūžinėtų nuo sniego.

Budlėjų auginimas ir priežiūra

Budlėja, dar žinoma kaip „drugelių krūmas”, yra vienas iš mėgstamiausių augalų sodininkų tarpe dėl savo spalvingų žiedų ir gebėjimo pritraukti drugelius bei bites.

Vietos parinkimas

Šis drugelių medis geriausiai auga saulėtoje vietoje su gerai drenuojama dirva. Ji mėgsta šilumą ir tiesioginę saulės šviesą, todėl sodinkite ją ten, kur gauna bent 6 valandas saulės per dieną.

Dirvos paruošimas

Budlėja nėra labai išranki dirvai, tačiau geriausiai auga lengvose, neutraliose arba šiek tiek rūgščiose dirvose. Prieš sodinant, rekomenduojama įmaišyti organinės medžiagos, tokios kaip kompostas, kad pagerėtų dirvos struktūra ir drenažas.

Sodinimas

Budlėją galima sodinti iš sėklų arba sodinukų. Jei sodinate iš sėklų, sėkite jas ankstyvą pavasarį į vidų arba tiesiai į lauką po paskutinių šalnų. Sodinukus galima sodinti pavasarį arba rudenį. Sodinant, įkaskite duobę, kuri būtų du kartus gilesnė ir platesnė už šaknų rutulį, kad augalas galėtų lengvai įsitvirtinti.

Priežiūra

Laistymas

Budlėja mėgsta vidutinį laistymą. Svarbu užtikrinti, kad dirva būtų nuolat drėgna, tačiau ne permirkusi. Per daug drėgmės gali sukelti šaknų puvimą. Laistymo dažnumas priklauso nuo oro sąlygų ir dirvos tipo. Karštomis vasaros dienomis reikėtų laistyti dažniau, kad augalas gautų pakankamai vandens. Vis dėlto, per lietingus periodus laistymą galima sumažinti, kad būtų išvengta vandens pertekliaus.

Norint užtikrinti optimalų drėgmės lygį, galima naudoti mulčią. Mulčiavimas padeda išlaikyti dirvos drėgmę ir sumažina piktžolių augimą. Be to, mulčias padeda apsaugoti šaknis nuo per didelės šilumos ir šalčio, todėl budlėja gali geriau augti ir žydėti.

Tręšimas

Drugelių medis gerai reaguoja į tręšimą. Pavasarį, kai augalas pradeda augti, rekomenduojama naudoti universalią trąšą arba specialią trąšą krūmams. Taip pat galima tręšti organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas ar mėšlas. Reguliarus tręšimas padeda užtikrinti, kad augalas gautų visas reikalingas maistines medžiagas, skatinančias sveiką augimą ir gausų žydėjimą.

Svarbu tręšti budlėja ne tik pavasarį, bet ir per visą augimo sezoną. Tačiau reikia vengti per daug trąšų, nes tai gali sukelti per didelį azoto kiekį dirvoje, kuris skatina lapų augimą, bet mažina žiedų gausą. Rudenį tręšimą reikėtų nutraukti, kad augalas galėtų pasiruošti žiemos poilsiui.

Genėjimas

Genėjimas yra svarbus budlėjos priežiūros elementas. Genėti reikia ankstyvą pavasarį, prieš pradedant augti naujiems ūgliams. Tai padės formuoti augalo formą ir skatins gausų žydėjimą. Pašalinkite senus ir pažeistus ūglius bei sutrumpinkite pernykščius ūglius maždaug iki trečdalio jų ilgio. Tai ne tik suteiks augalui estetinę formą, bet ir padės pagerinti oro cirkuliaciją, mažinant ligų riziką.

Be pavasarinio genėjimo, vasarą galima atlikti lengvą genėjimą, pašalinant nuvytusius žiedus. Tai skatina naujų žiedų formavimąsi ir pratęsia žydėjimo laikotarpį. Tinkamai prižiūrimas ir reguliariai genimas drugelių medis džiugins jus savo gražiais žiedais visą sezoną, nepriklausomai nuo to – kokios veislės yra budlėja.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Drugelių krūmas paprastai nėra labai jautri ligoms ar kenkėjams, tačiau kartais gali būti pažeista amarų, voratinklinių erkių ar miltligės. Svarbu stebėti augalą ir prireikus naudoti natūralias arba chemines priemones kovai su kenkėjais.

Alyvų auginimas ir priežiūra

Alyvos – tai nuostabūs, daugiafunkciai augalai, kurie praturtina mūsų aplinką savo grožiu ir aromatu. Tinkamai prižiūrimos ir auginamos alyvos džiugins jus savo žiedais ilgus metus. Naudodami alyvas dekoravimui, kulinarijoje, aromaterapijoje ar kosmetikoje, atrasite dar daugiau būdų, kaip išnaudoti šių augalų potencialą

Alyvų priežiūra

Norint užtikrinti sveikas ir gausiai žydinčias alyvas, svarbu tinkamai jas prižiūrėti. Štai keletas patarimų, kaip pasirūpinti savo alyvomis:

Laistymas: Alyvos nėra itin reiklios drėgmei, tačiau svarbu palaikyti tolygią dirvožemio drėgmę, ypač žydėjimo laikotarpiu. Laistykite alyvas reguliariai, bet saikingai, kad dirvožemis būtų drėgnas, bet ne permirkęs.

Tręšimas: Pavasarį, prieš prasidedant vegetacijos periodui, patartina patręšti alyvas lėtai atsipalaiduojančiomis trąšomis. Tai užtikrins optimalų maistinių medžiagų kiekį augalui viso sezono metu.

Genėjimas: Alyvos geriausiai atrodo ir žydi, kai yra reguliariai genimos. Genėjimą atlikite pavasarį, pašalindami senas, pažeistas ar susikryžiavusias šakas. Taip pat galite suformuoti krūmo formą pagal savo pageidavimus.

Apsauga nuo kenkėjų ir ligų: Stebėkite savo alyvas, ar nėra kenkėjų ar ligų požymių. Pastebėję problemų, imkitės atitinkamų priemonių, tokių kaip kenkėjų gaudyklės ar fungicidai.

Alyvos geriausiai auga saulėtose ar lengvai pavėsingose vietose, kur dirvožemis yra gerai drenuojamas. Prieš sodinant alyvas, paruoškite dirvą, įmaišydami kompostą ar kitą organinę medžiagą. Pasodinkite alyvų sodinukus pakankamai giliai, lygiai taip, kaip augo vazone, ir tvirtai juos įspauskite į dirvą.